Daugelyje suvirinimo procesų metalų sujungimui reikia aukštos temperatūros. Šilumos šaltinio tipas dažnai naudojamas viso technologinio proceso įvardijimui, pvz., suvirinimas dujomis, suvirinimas elektros lanku ir pan.

Viena iš didžiausių suvirinimo problemų yra ta, kad kylant metalų temperatūrai, jie greičiau reaguoja su oru. Antrasis svarbus skiriamasis bruožas yra karšto metalo apsauga nuo oro poveikio. Ši problema sprendžiama įvairiais techniniais būdais: nuo metalo padengimo fliusu iki apsaugos inertinėmis dujomis. Atskirais atvejais, suvirinimas vykdomas vakuume, kur oras pašalinamas visiškai. Vieni procesai kuriami konkrečiai suvirinimo situacijai, tuo tarpu kiti yra universalūs ir taikomi įvairiais suvirinimo atvejais. Nors suvirinimo technologijos taikomos jungiant panašius ar net skirtingus metalus, jos vis plačiau naudojamos sulūžusių ir nusidėvėjusių detalių remontui ir restauracijai. Vis dažniau jomis atliekamas įvairių detalių kietinamasis apvirinimas, suteikiantis paviršiams antikorozinę apsaugą, atsparumą smūgiams, įbrėžimams ir apsaugantis nuo dėvėjimosi.

Pirmą kartą pristatytas XIX amžiaus pabaigoje lankinis suvirinimo procesas išlieka kaip dažniausiai ir plačiausiai naudojamas procesas. Kaip ir sako pavadinimas, šilumos šaltinis yra elektros lankas, degantis tarp suvirinamų dalių ir metalinio elektrodo. Elektros energija, kuri paverčiama šiluma, lanke pasiekia 7000ºC (10000ºF) temperatūrą, dėl to metalai lydosi ir jungiasi.

Suvirinimo įranga gali skirtis dydžiu ir sudėtingumu, priklausomai nuo suvirinimo lanko apsaugos ir naudojamų suvirinimo medžiagų.

Lankiniam suvirinimo procesui priskiriama: rankinis suvirinimas glaistytuoju elektrodu, lankinis suvirinimas lydžiuoju elektrodu apsauginėse dujose, lankinis suvirinimas volframo elektrodu inertinėse dujose ir lankinis suvirinimas po fliusu.